2016 m. birželio 21 d., antradienis

Veidu į Britaniją

  Pradėsiu iš toli: taip jau nutiko, kad Europos futbolo čempionato fone, internete, vyko diskusijų apie sirgalių elgesį, kuriose labiausiai mane nustebino ne tai, kad buvo smerkiami ar ginami rusai, ne tai, kad buvo prisiminta abejotina anglų sirgalių šlovė, bet tai, kaip abejingai lietuviški internetai aptarinėjo anglo sirgaliaus žūtį ir būrį sužeistų.
  O juk nepameluosiu pasakęs, kad Londoniškės yra antra mūsų sostinė! Nustebinau? Gal pamiršote, kad milijonas, daugiau nei ketvirtadalis lietuvių gyvena užsienyje? Taigi Londone turbūt daugiau lietuvių nei Vilniuje! Bet kelinta šalis pagal užsienio prekybos apimtis su Lietuva yra Britanija? Penkta? Aštunta? Kodėl?!
  Minimum kas šeštas lietuvių vaikas gimsta Anglijoje, bet priminkit man, kiek mokytojų nusiuntė ten mūsų valstybė? Ką? Kalabibiškių pradinė su jos pusantro mokinio juk svarbiau?
Kaip nutiko taip, kad beveik ketvirtis mūsų gyvena Britijoje, o mes lig šiol nesuvokiame, kad Britanijos draugas - mūsų draugas. Kad kas gerai Britanijai - gerai ir Lietuvai. Ir nieko nepadarėme kad būtų ir atvirkščiai.
  Kurių galų mūsų šalyje palaimingai miega socialinės apsaugos ir darbo ministerija? Juk vistiek ji nieko nesaugo ir darbo nedalina. Išvaikyt po velnių! Vietoj jos palikt pašalpų dalybos departamentą prie finansų ministro. Ir tą mažą. Nes mūsų vis mažiau, tai ir pašalpų didėjimo tikėtis neverta.
  Tuo tarpu reiktų pagalvot, jei ne apie departamentą, tai bent apie išeivijos skyrių prie URM. Kurio viena iš užduočių būtų santykiai su šalimis, kurios mums ypač svarbios. Nebent jums nesvarbu kaip gyvena jūsų artimieji ir kaimynai. Nebent jūs tokių neturite.
  Ir dar, už poros dienų britai balsuos dėl brexit. Nesugebėjome sukurti ypatingų santykių su šia šalimi kai sąlygos buvo tam palankesnės. Galime bent dabar tai pamėginti padaryti. Jei nubalsuotų leave - nuostabi proga tapti pirmąja šalimi ES, kuri savo diasporos ir tiesioginių sutarčių padedama taptų bent jau lygia šalimi su Britų Sandraugos narėmis. Jei nubalsuotų remain - tai dar svarbiau.

  Juokinga, bet tiek vidaus, tiek užsienio politikoje mūsų šalis vis dar be krypties. Paskaitai kokių kocervų "planą Lietuvai", o ten vienintelė mintis: "mes stengsimės". Da fuck jūs stengsitės, jei net  neturite idėjos kur link!
  O tuo tarpu tereikia tiek nedaug, ginti savo interesą ir mylėt artimą savo.

  Ir dar manęs, kad būtų kas pirštu prikišamai parodytų kas artimas ir kur mūsų bendras interesas.

2015 m. balandžio 4 d., šeštadienis

Dievas mirė. Arba paprasto teksto suvokimo užkaboriai.

   Profesorius Preobraženskis kadaise paklausė Šarikovo: "Ką skaitai?". "Ai, Engelso ir Kautskio susirašinėjimą". "Ir kaip?" - susidomėjo profesorius. "Netutinku" - atšovė Šarikovas. "Su kuo nesutinki?" "Su abiem jais nesutinku" - padėjo tašką diskusijai Šarikovas.

   Sovietinėje mokykloje mokytojai mėgdavo užduoti klausimus, pvz.: "Apie ką galvojo Puškinas rašydamas Eugenijų Oneginą?" Ir vargšai mokinukai iš kailio nėrėsi fantazuodami apie ką poetas galėjo galvoti.
Tačiau teisingas atsakymas yra: "Paklauskite pas Puškiną!". Nors retam užteko drąsos taip atsakyti.

   Skaito žmonės Nyčę. Patriarchalinis miesčionis frazę "Kai eini pas moteris, nepamiršk botago", suvokia per savo patriarchalinę prizmę, kaip tiesioginę nuorodą opresijai.
   Froido mokinys arba feministas čia įžiūrėtų aliuziją į mazochizmą ir sex'o žaisliukus.
   Asketas - siūlymą tvardyti aistras.

   Pats Nyčė rašo: "Šiandien tiek daug žinotojų priviso, bet ar bent vienas jų žino, kas jam tą žinią atneš?"

   Tai va. Nefantazuokit. Kilus neaiškumui, ar perdėtam paviršutiškam aiškumui, paprasčiausia yra kreiptis į autorių.

2014 m. lapkričio 16 d., sekmadienis

Važiuok!

Šis  įrašas iš esmės yra skirtas ekodurniams šviesti. Pirmiausia noriu pasakyti, kad jūs, ponai, painiojate Skandinaviją ir kitus Vakarus su Vietnamu ar Bangladešu. Niekas Vakaruose nevažiuoja dviračiu toliau poros kilometrų. Važiuoja juo ne todėl, kad nėra kitos galimybės nuvykti, bet todėl kad lengviau ir greičiau nei pėsčiomis. Visi didesni atstumai dviračiu važiuojami savo malonumui. Ir daro tai tik tie, kurie laiko požiūriu gali sau tai leisti. Viena pagrindinių plataus dviračių naudojimo sąlygų yra gerai išvystytas miesto viešasis transportas. Ypač plačiai dviračiai naudojami ten kur yra metro. Bet ir tuo atveju, pensininkai, pavieniai vaikai, invalidai, mamos su mažais vaikais ir didžioji dalis dirbančių vyrų dviračiais nesinaudoja. Vieni negali fiziškai, kitiem tai būtų diskomfortas. Niekas, o niekas Vakaruose nedaroma gyvenimui apsunkinti ir nebandykit aiškinti atvirkščiai. Suprantu jūsų hipsterišką užsidegimą, bet kodėl bandote savo zajobus poreikius primesti keliariopai skaitlingesnei visuomenės daliai?
Dviratis nėra alternatyva viešajam transportui, tai alternatyva kelionei pėsčiomis. Ne alternatyva tai ir automobiliui - ne tie atstumai, ne tas komfortas - ypač žiemą. Ir svarbiausia, dviratis visų pirma vienišių pasirinkimas. Šeimos žmogui visiškai nepriimtinas.

2014 m. rugsėjo 6 d., šeštadienis

Mes, Vakarai.

  Mes - Vakarai. Ir tai visų pirma įpareigoja. Įpareigoja skirti save nuo kitokių. Suprasti, kad tai, kas mums yra vertybės, nebūtinai priimtina visiems. Bet tuo pačiu, niekada nedera savo vertybių pamiršti ar atsisakyti. Nebūtina manyti kad demokratija yra geriausia visam pasauliui ir brukti ją per prievartą. Bet racionalu remti demokratines jėgas ten kur jos pasireiškia. Visgi, žiūrint į potencialius naujuosius simpatikus, ne vien demokratija, bet ir asmens laisvės bei elementarus padorumas turi būti taikinyje.
  Tarkim Ukraina. Taip, ten yra provakarietiškų jėgų, taip mes turime jas remti. Bet nedera apsigauti ir manyti kad tokių ten dauguma. Visiškai atvirkščiai. Tik vienetams reikia laisvės, daugumai pakanka gero šeimininko - kaip sakė Solustijus. Didžioji dauguma ukrainiečių deja yra sovietinukai*. Netgi tie, kurie dabar pakilo į kovą prieš rusofašizmą, nepaisant karštų širdžių, veikia lygiai taip pat kaip jų priešai.
  Štai pvz. "informacinis karas" (nepatinka man šis pavadinimas, bet anyway), jame ukrai ne tik įvaldė maskolių metodus, bet baigia ir perspjauti juos atvirai meluodami. Pavyzdžiui, aukų skaičių jie lengva ranka padidina du, tris, kartais net dešimt kartų! Nesuvokimas, kad tiesa yra stipriausias ginklas, gali juos pražudyti. Tačiau ne vien melas (ir atviras priešo mėgdžiojimas) yra jų yda, bet ir dvigubi standartai elgesyje. Kodėl pvz. jie siekia tiesioginės NATO intervencijos, kai patys, tuo tarpu, net vizų rusams lig šiol neįvedė? Kaip vertinti tai, kad net prancūzai stabdo Mistralių kontraktą, kai tuo tarpu ukrainiečiai karinių tiekimų Rusijos raketinei ir branduolinei pramonei stabdyti nė negalvoja. Ar Vakarai, nepamiršdami visų savo vertybių, neprivalo turėti bent lašo išminties ir savigarbos? Argi Ukrainos rėmimas turi būti besąlygiškas? Ar nederėtų bent jau deklaruoti, kad pagalbos nusipelno tie, kurie ir patys bent pirštą judina?
  Na gerai. Būkime kilnūs. Galime net nurodyti kuriuos pirštus judinti derėtų. Ne, jokiu būdu nedera nuolaidžiauti Putleriui ir kitos kvailystės kurias vis bando įpiršti Merkel su Holandu. Senieji Vakarai, deja, jau "pelių nebegaudo". Bet dar esame mes. Ir mes privalome netylėti: argi neturėtų Petras bent žodį viešai tarti apie "Azov" nacius? Ir žengti bent porą žingsnių valstybės kūrimo linkme? Nes valstybė, tai ne vien kariuomenė, biurokratai ir savanoriai. Tai sienų kontrolė, mokesčių surinkimas, ekonominė politika ir t.t. ir pan. Net mafijos gaujos dažnai turi daugiau valstybingumo požymių, nei šiandienos Ukraina. Tai ar nevertėtų lygiagrečiai su sankcijų agresoriui svarstymu, pasirūpinti kad tas, prieš kurį vykdoma agresija, nebūtų vien "žemė ir žmonės". Nes žemė ir žmonės, didžia dalimi tokia pat, kaip DNR/LNR ir jų "vatnikai". Dar daug, daug ką norėčiau matyti bent kaip siekinį ukrų istablišmente, o patys jie panašu nesusipras.
  Nesakykime, kad tai - palauks. Nedalinkime dovanų, nežarstykime "perlų kiaulėms". Padėkime ukrainiečiams tapti normaliais europiečiais. Nes mes - Vakarai!
  O tai - įpareigoja.

* Ir mes tokie buvom prieš dvidešimt su trupučiu metų.

2013 m. gruodžio 1 d., sekmadienis

Autoiššūkis, Nissan Leaf

 Pasaulis nūnai keičiasi ne dienom, o valandom. Bet iššūkių gyvenime mažėja. Tokių kaip Kolumbo kelionė, ar žygis į Everestą. Tačiau nepergyvenkite, hipsteriams adaptuota pramonė jų suteiks sočiai. Vienas jų yra Nissan firmos elektromobilis Leaf.
 Jo dizaineriai akivaizdžiai buvo prancūzai, įtakoti Pompidou centro moderniojo meno. Todėl jiems labai gerai pasisekė įgyvendinti savo sumanymą: panaudoję Nissan dešimtmečių įdirbį ir geriausias detales, jie sukūrė gėjišką mergaitišką automobilį, skirtą  ieškantiems problemų stovėti vietoje ir gėrintis puikiais salono apmušalais rūkyti žolę važinėti lygumoje tiesia linija autobahnu. Ir ne toliau aštuoniasdešimties kilometrų. Po to, trumpos dvylika valandėlių įkrovimui, ir neskubėdamas galėsite grįžti. Ar tiksliau, tikėtis kad grįšit.
  Ne, ne. Nemanykit kad peikiu. Automobilis lengvai valdomas, turi visokių anti praslydimo sistemų, drive režime netgi beveik dinamiškas (kaip trečias golfas su penkiasdešimt arklių). Tiesa, norėdami kur nors nuvykti, šiuo režimu naudotis negalėsite. Teks išjungti šildymą, navigaciją*, radiją ir persijungti į eco režimą. Kas atliekama vienu pakartotiniu joystick'o kliku į D poziciją. Nieko baisaus nenutiks, bet dinamika bus kaip Zaporožiečio. Bet toks turbūt ir buvo tikslas. Teoriškai, pilnu įkrovimu galite nuvažiuoti 150 km. Praktiškai, įdėjęs papildomų pastangų, sunkiai įveikiau 80 km. Eco režimu, jei ką.
  Užtat jis labai tylus - žioplų pensininkų žudikas.
Taip ir matau, kaip šio automobilio kūrėjai įsivaizdavo būsimą jo savininką. Ėee... tai būtų raudonas žaliasis gėjus, mėgstantis problemas. Ne koks nors ten macho, įpratęs smaukyti bėgių perjungimo rankeną, arba parkuotis atbulas į siauriausią tarpą dideliu greičiu. Nepavyks. Jokių bėgių nėra. Užpakalinis langas skirtas matyti tik atsivejančios policijos švyturėliams, ko niekada nebus, nes jūsų greičio viršijimą** fiksuos tik radarai prie apribojimo "40" ir tik todėl, kad elektronikos prigrūstoje mašinoje neatsirado vietos cruise control'ui, todėl jūs visad arba greitėjate, arba lėtėjate. Ir žinoma galite pražiopsoti tą "optimalų greitį". O būta ir gerų norų. Įjungę atbulinę eigą, veidrodyje matote infraraudonosios kameros vaizdą už mašinos. Patogu kad nepervažiuot vaiko, bet parkuojantis mažai padeda, nes kameros matymo laukas siauresnis už automobilį. Tačiau tai dar niekai. Priekinės staktos yra keturiadešimties centimetrų pločio, o jose stilingai žiba vaiko delno dydžio langiukai, pro kuriuos pažvelgti galite tik iš lauko, nes tiek į priekį pasilenkti prisisegus diržą nepavyks. Bet to ir nereikia. Viskas optimizuota žiūrėjimui tiesiai pirmyn ir vos pasukant akis į veidrodžius. Todėl, vingiuotam kelyje su priešpriešiniu eismu, matote tik priešais atvažiuojančių mašinų šviesų atšvaitus. Kur tuo metu yra pačios mašinos, galite tik spėti. Gal prasilenksite sėkmingai, o gal jau dvidešimt cm į jūsų dureles įsimontavo. Riedant nuo kalno, papildomai kraunasi akumuliatoriai. Jei ne tai, mano 160 km ilgio kelionė būtų trūkusi ne keturiolika valandų (įskaitant devynias įsikrovimui, kad grįžti), bet neatspėjamą laiko tarpą. Beveik taip ir nutiko. Važiuojant atgal, veik prie pat tikslo, įkrovimas baigėsi (elektros liko dviem km) ir teko sukti į pakeliui pasitaikiusią Shell kolonėlę. Nepaisant Norgėj išvystyto (anot reklamos) elektromobilių įkrovimo stočių tinklo, čia jie tokios galimybės neturėjo. Laimei, po neilgo įkalbinėjimo, blondinė degalinės tarnautoja leido man prisijungti laidą tiesiai nuo kasos per langelį. Pora valandžikių smagaus laukimo Macdonalde, šypsena susimokėjau už porą kilovatų ir vualia, aš laimingas parvykęs.

 P. S. Nieko nerašau apie kainą, ar tai kad akumuliatoriai, kuriuos reiks keist po trejų - penkerių metų, kainuoja pusę mašinos. Juk jums tai nerūpi, ar ne? Užtat vos už dvidešimt penkias kronas (NOK) galite pilnai įkrauti automobilį pačiu žaliausiu ir ekologiškiausiu kuru.

P. P. S. Patariu važinėti dieną be šviesų ir nepamiršti įsitikinti, kad ten kur vykstate, yra veikianti rozetė už poros metrų nuo parkavimo vietos. Jei tokį auto pirksite***.

* Navigacija, esant didesniam nei trisdešimt kilometrų atstumui iki tikslo, meta klaidą - neranda reikiamo miesto ar gatvės, arba veda į priešingą pusę. Todėl besinaudojantiems ja, patartina prieš tai pasitikrinti google maps pro kokias vietoves teks važiuoti. Jei laiku pastebėsite kad vykstate ne ten, gal liksite gyvi :)

** Važiuoja ir 140 km/h, tik labai netoli.

*** Imčiau, nebent jei primokėtų.

2013 m. rugpjūčio 28 d., trečiadienis

Sirija, Rusija, Lietuva

Pastarosiomis dienomis ilgai rusenęs Sirijos konfliktas tapo aiškesnis. Ne todėl kad islamo teroristai kovojantys prieš diktatorių prezidentą būtų tapę balti ir pūkuoti, ir ne todėl uzurpatorius būtų tapęs demokratu. Situacija ėmė aiškėti, nes kažkas (koks skirtumas kas, viena iš kariaujančių pusių) tikėtina panaudojo cheminį ginklą. Ir štai čia prezidentas Obama yra tiesiog gaudomas "ant žodžių", mat neatsakingai pažadėjo įsikišti, jei cheminis ginklas Sirijoje būtų panaudotas. Nesakysiu kad jis nebuvo panaudotas, lygiai kaip neteigsiu kad to nebuvo, nes tai jokios įtakos tolesnei įvykių raidai neturės. Įtaką turės medijų paskleistos mirusių nuotraukos ir jų sukeltas viešas pasipiktinimas. Ne tiek svarbu ar vakarai gindami humanizmo vertybes imsis atviros intervencijos į Siriją, daug svarbiau - kam tai naudinga ir kokie užkulisiniai veiksmai vyksta aplinkui.
Tai štai, nors visur daug rašoma apie katariečių įtaką konfliktui (jiems esą Asadas neleido statyti naftotiekio, ar tai dujotiekio, anyway), bet faktas kad jų didžiausias interesas yra dujų eksportas, o dujų kainos, jei vis dar ir susiję su naftos kainomis, tai greit nebus. Tačiau mes labai gerai žinom, kad yra dvi didelės ir įtakingos šalys, visiškai priklausomos nuo naftos kainų, tai Saudo Arabija ir Rusija. Niekam ne paslaptis, kad vakarams vien ėmus kalbėti apie galimą smūgį Sirijos režimui, naftos kaina, per vieną dieną, Niujorko biržoje šoktelėjo trimis doleriais už barelį. Vos keletą savaičių anksčiau pasaulio spauda linksniavo stringančią Rusijos ekonomiką. Kaip pagrindinė sulėtėjimo priežastis buvo nurodomos žemos naftos kainos. Apie saudų priklausomybę nuo naftos kainų turbūt nė aiškinti nereikia, gal tik jie turtingesni už rusus. Bet vargu ar labai linkę gauti mažiau $, kai gali daugiau. O svarbiausia, abi šios šalys nė neslepia savo interesų Sirijoje. Tiesa, oficialiai rusai yra Asado sąjungininkai, o saudai priešai. Tačiau silpnai rusenantis konfliktas naftos kainų jau nepalaiko, tad teko imtis priemonių. Ne, ne, nė vieni jų nėra suintersuoti karu. Juk koks yra pirminis rusų ir saudų tikslas? Pakelt naftos kainą! Tai jis jau pasiektas, dabar tereikia ją išlaikyt. Tam nereikia sprendimo, nereikia rimto eskalavimo, reikia konflikto (tokio kaip dabar, paaštrėjusio, bet dar ne kritinio) kuo ilgesnio rusenimo. Jei galiausiai amerikiečiai ir įlįs į Siriją, tai labai ilgam, nes teks tiek islamistus, tiek asadistus pribaiginėt. O ar svarbiausias rusų tikslas nėra bent kiek nusilpnint "pasaulio policininką"?

Bet yra dar ir kitas aspektas, tai rusų propagandiniai - paruošiamieji veiksmai kuriuos negalime nekreipti dėmesio. Sakysite kažkoks kvailys rašinėja nesąmones. Bet šis kvailys yra valdiškos institucijos oficialus politologas ir Kremliaus nuomonės įgarsintojas. Jei Z. Brezinskis viešai pareikštų kad reikia bombarduoti Nikaragvą, nes jie valgo bananus, patikėkit, US genštabas imtų kurti Nikaragvos puolimo planus. Taip, rusiškas durnelis Brzezinskio nė puspadžio nevertas, bet geresnių rusai neturi. O jo skleidžiamas diskursas yra mainstryminis jau nuo Chruščiovo laikų. Dar daugiau, rusam nė taktinių planų kurti nereikia, jie senai sukurti. Fašistinis Kremlius net nesivargina ieškoti bent kiek racionalių Baltijos šalių puolimo priežasčių. O kam? Mus pulti rusai nori ne todėl, kad tuo atgrasytų Ameriką ar kažką kažkam įrodytų, o todėl, kad tai yra maximumas ką jie, jų pačių 
ir dalies vakarų analitikų nuomone, sugebėtų.

 Kaip jau auksčiau išdėstyta, rusai užėmę poziciją, kurioje jie negali pralaimėti: jei konfliktas užšaldomas dabartinėje fazėje - puiku, kyla naftos kainos. Jei laimi Asadas, puiku - jie gali dekalaruoti tai kaip užsienio politikos laimėjimą ir sąjungininko išsaugojimą. Jei laimi islamistai, puiku, rusai gali pareikalauti dalies iš saudų ir katariečių už "leidimą" sukilėliam laimėti. Jei amerikiečiai įsikiša - puiku, naftos kainos kyla, o galvos skausmas užuot buvęs rusų, tampa amerikiečių.

O ką gali nuveikti Lietuva? Neįtin daug, bet tam kad užkirsti kelią blogiausiam, vyriausybė turėtų nedelsiant skirti reikiamas lėšas lėktuvam ir priešraketinėms sistemom pirkti. Dar galima sukurti organizaciją panašią į Zuroffo, kuri registruotų ir siektų teisti visus imperfašistus, tokius kaip aukščiau minėtas rusų politologas.
Nes jei patys nedėsime pastangų savo gynybai, jokia NATO mūsų neapgins.

2013 m. liepos 10 d., trečiadienis

Euras

  Viskas prasidėjo nuo to, kad latviai pakviesti "prisijungti prie eurozonos" aka įsivesti eurą. Rodos broliukai nėra nei kvaili, nei lūzeriai. Mieli tautiečiai puolė juos sveikinti ir džiūgauti. O mūsų valdžia ėmė didinti Lietuvos ekonomikos griovimo apsukas. Ir šai čia nesupratau nei vienų. Kam šito reikia ir kodėl dabar?
  Nėra aišku, kodėl norima įsivesti eurą Lietuvoje. Ar taip šventai tikima kad pavyks per porą metų galutinai "damušti" ekonomiką, kad prireiks rikiuotis eilutėje už graikų prie vokiečių galinių durų išmaldos? Ne, nepagalvokit, nesu euroskeptikas Europos prasme. Neaiškinsiu jums, kad "eurozona jau rytoj žlugs", nes nebus to. Bet pasakykit man, kuo euras galėtų būti mums naudingas šiandien? Štai bičiulis apžvalgininkas L. Jonušys savo paskyroje FB rašė: "O aš manau, kad euras daro mus stipresnius, nes litas pats savaime tarptautiniu mastu jokio stiprumo neturi."
  Didžiulė klaida, jam ir nereikia savaiminio "turėjimo", tai atlieka apie 4 mlrd. litų emigrantų piniginių perlaidų, ES parama apie 7 mlrd. ir 79,7 mlrd. litų iš eksporto, vien kuris atskirai paėmus jau viršija importą . Panašų neproporcingą užsienio valiutos įplaukų srautą turinčios šalys, kaip kad Norvegija ir Šveicarija yra tiesiog priverstos nuolat imtis emisinių priemonių, norėdamos išlaikyti konkurencingą savo valiutos kursą. Be tokių priemonių, jis negailestingai ir nenumaldomai kyla. Beje, net Kinija susiduria su šia problema, be emisijos juanio kursas jau senai būtų peraugęs ir dolerį ir eurą. Tai nesako nieko blogo apie eurą, bet akivaizdžiai rodo, kad šiai dienai jį įsivesti nuostolinga. Stipriai nuostolinga, tai jums ne kokie 2 šimtai milijonų litų, kuriuos teoriškai sutaupytume dėl nereikėjimo konvertuoti valiutą ir atseit žemesnės skolinimosi kainos. Tai gresia konkurencingumo praradimu (jei ECB nevykdys emisijos), arba euro stabilumo užkrovimo ant mūsų pečių, jei tokią vykdys. O dabar pažiūrėkit čia ir pasakykit, kodėl ES turėtų bent jau derinti emisiją su Lietuva? Kodėl išvis turėtų bent jau domėtis, kuo nors daugiau už mūsų įnašo į ES ekonominio stabilumo fondą dydį? Nes mes "sveriame" mažiau nei vienas ES miestas, pvz. Barselona krizinės Ispanijos Katalonijos provincijoje.
 Tai štai, nesuprantu aš, kodėl mums reikia euro, kai tai ekonomiškai nenaudinga? Mes ką, perdaug pasiekėm ir metas stabdyt? Nesuprantu ir to, kad visoje Latvijoje neatsirado žmogaus "valdančio" google, kad padarytų panašias į aukščiau pateiktas išvadas iš viešai skelbiamų faktų. Nesuprantu ir socialidiotų, nu negi norint padaryti kažką socialaus, būtina visą šalį įstumti į skurdą ir nublokšti dešimtmečiu į praeitį?

                                                          edit:
 Ai, pažėjau dar naujienas. Gal dzin, gal geriau tegu stagnacija ar graikiškas scenarijus, nei Prietaiso autonominis valdymas.