2012 m. kovo 26 d., pirmadienis

Bedarbio atmintinė 2012

 Darbas būna dviejų rūšių: mėgiamas, arba toks kokį sugebi gauti. Ir vienu, ir kitu atveju dirbti kartais tenka. Žinia, geriau dirbi mažiau ir uždirbti daugiau. Bet dažniausiai esi priverstas tiesiog dirbti. Ši mintis visai mūsų neguodžia, nors ir sako kad: "darbas ugdo asmenybę", padeda jai "to bild it self", bet akivaizdu kad tai yra atvirkštinė pasekmė. T. y. geresniais ar konkurencingesniais tampame norėdami išvengti buko darbo. Todėl tada kai galime - svajojame: ką gi veiksime kai galėsime sau leisti nedirbti. Daugumos mūsų svajonės apsiriboja atostogomis ir kelionėmis. Dar kiti, kurtų menus ar ką nors kolekcionuotų. Jei galėčiau sau leisti nedirbti, pasistengčiau pakeisti procesą. Mokymosi procesą. Ir čia jums padės valstybė.
 Mūsų šalis nuostabi. Ne tai kad absoliučiai, bet žmogum čia rūpinamasi. Ypač jei jūs netekote darbo.  Štai pavyzdžiui užsiregistruoti Vilniaus darbo biržoje vieni niekai - tereikia ateiti valandą prieš biržos atidarymą, užsiimti eilę ir pusvalandį prieš biržą uždarant, tikėtina, būsite priimtas pavargusios pareigūnės, kuri lieps jums užpildyti kalną niekam neįdomių anketų, o kelios minutės po biržos darbo laiko pabaigos gal net tapsite legaliai ofiicialiu bedarbiu. Seniau džiaugsmas čia ir baigdavosi. Bet nuo 2012 m. sausio pirmos, net jei iš buvusios darbovietės išėjote savo noru, po to, kai jums vos keturis mėnesius nemokėjo atlyginimo (kurį pavyko šiaip ne taip išsireikalaut pagrasinus darbo inspekcija ir tėškus pareiškimą ant stalo) jūs išsyk galite kreiptis socialinės pašalpos. Ir jei jūs neturite šeimos narių, kurių pajamas padalinus vienam šeimos nariui tenka daugiau nei aštuoni šimtai litų, ar automobilio įkainoto virš 10 K litų ir negaunate jokių kitų pajamų bei nemeluojate apie tai, praėjus vos pusantro mėnesio dosnioji savivaldybė nuspręs kad esate remtinas asmuo. Ir nepraėjus nė trims mėnesiams gausite savo išsvajotają pašalpą*: net po tris šimtus penkiasdešimt litų į mėnesį už visą laiką nuo prašymo įteikimo dienos. Vivat!
 Beje, neduok die būsite naivuolis ir manote kad pora tūkstančių tarnautojų Šiaurės miestelyje trinančių kėdes, jas trina tam, kad jūs lengviau rastumėte darbą. Jokiu būdu ne! Pagrindinis tikslas yra išmokyti jus savarankiškumo. Nes jei nueiste su darbo biržos nukreipimu pas potencialų darbdavį, jums pasiseks jei nebūsite aprėktas ir pasiųstas. Ateiti pas darbdavį nekviestam yra didžiausia lūzeriška klaida. Čia, žinoma, jei išties ieškote darbo, bet jei tenorite toliau gauti pašalpą, galite ateiti nesiskutęs, išgėręs (ypač jei pretenduojate dirbti vairuotoju). Nepakenks jei darbdaviui pranešte kad rytais jums sunku keltis, o dirbti penktadieniais trukdo religiniai įsitikinimai. Galite sakyti esąs džainistas, vistiek darbdaviai apie šiuos žalio supratimo neturi.
 Visdėlto, jei dėl neišaiškintų priežasčių 350 lt. per mėnesį** jūsų netenkina - internetas jūsų draugas. Bet aš rekomenduoju imtis savo verslo.

* Žinoma, jei per tą laiką nenumirsite badu
**plius draudimas dirbti papildomai legaliai

2012 m. kovo 18 d., sekmadienis

Provokacija

Gyveno kartą varganas žvirblelis. Buvo žiema, labai šalta ir jis jau kelias dienas nelesė nė grūdo. Taip suvargo, kad nusidrėbė nuo šakos ant kelio priešais smuklę. Būtų taip ir sušalęs, bet važiavo pro šalį vežimas ir arklys vargetą apšiko. Pagulėjo žvirblelis šiltame šūde, atsigavo, apsidairė. O čia gi ir avižų keli grūdeliai šalia! Palesė ir visai smagiai pasijuto. Prasidžiugo ir ėmė čirkšti iš laimės. O tuo metu pro šalį bėgo lapė. Išgirdo čirškiantį žvirblį, pribėgo, ištraukė iš arkliašūdžio ir suėdė. Taigi: kas apšiko, nebūtinai yra priešas, kas iš šūdo ištraukė, nebūtinai yra draugas.
Kartais rodos nėra ką pasakyti , o rašyt norisi. Žinia, galima daryti interviu pačiam su savimi, kaip koks Užkalnis, galima perrašinėti jau dešimtis kartų pakartotas mintis, kaip dauguma grafomanų. Bet jei esi grafomanas su pretenzija, norisi kurti kažką savo, autentiško. Vieni mano kad tekstai turėtų linksminti, kiti kad informuoti. Aš manau kad tekstai turi provokuoti mąstymą. Savarankišką. Tekstas turi būti sklandus ir lengvas: makt ir prarijai. Bet ne tik tai. Dar turi likti įspūdis - jausmas. Nuostabu, jei tas įspūdis bus: "puiku" ar "netikėtas kampas", bet jei tokio išgauti nepavyksta, neretai teksto skaitomumui užtenka ir paprasčiausio nusipezėjimo: "prisiglaudus vienam prie kito ir už šildymą mažiau reikia mokėti." Nagi, jei tai gelbėtų, mano saskaitos būtų mažiausios visoje ES!
 Jeigu į pasaulį žiūrėčiau vien spaudos akimis, turbūt nuprotėčiau. Kuras brangsta, maisto kainos kyla, valdžia pešasi tarpusavyje, o Užkalnis aiškina kad taip ir reikia, taip ir turi būti. Nes jei kas jums ir žadėjo geresnį pasaulį, tai akivaizdžiai melavo. Sadauskas jam antrina, sakydamas kad viskas bus tik blogiau ir blogiau. Rodos kreipiantis į Lietuvą telieka pridurti antrinį pasakėčios moralą rusiškai: "сидиш в говне, так не чирикай!"*
 Užknisa chroniškas lietuvių darymąsis į užsienį: ten geriau, ten kitaip, ten...Net į ES rodos įstota tik tam, kad kai reikia kokio protingo sprendimo, mūsų vietinius avinus tik iš aukščiau nuleista direktyva įtikins. Kad tai šiaip geras sprendimas, ar kad taip elgtis būtų logiška, niekam nė motais. Bet kam rūpi sveikas protas ir logika, kai galima daryti revoliuciją?
Štai vienas FB draugas rašo: "Apgailetina. Praejes sekmadienis (03 11) ir sis sestadienis irodo, kad musu krastuose zmones i didelius mitingus gali mobilizuoti tik nacionalizmas ir neapykanta svetimtauciams. Kada toki reakcinga mastyma pakeis dirbanciuju kova uz issilaisvinima is kapitalo? Ir kada mes mesim nacionalinius prietarus vardan klasinio solidarumo?"
 Apie kokią klasę kalbama? Man rodos Lietuvoje tėra likę trys socialiniai sluoksniai, kuriuos santykinai galima būtų pavadinti klasėmis: valdančiųjų klasė, dirbančiųjų klasė ir išlaikytinių klasė. Dar yra pensininkai, bet jie išvis jokia ne klasė, tiesiog žmonės turintys daug laisvo laiko. Tai va, paprastas įvardyjimas leidžia suprasti kodėl jokios revoliucijos Lietuvoje nevyksta: tie kurie dirba neturi laiko mitingams ir protestams.  Kai kurie iš jų irgi turi valdžios. Štai vienas bičiulis turi antikvariato parduotuvę, kurioje dirba dvi pardavėjos: jo žmona ir viena samdoma moteriškė. Jis joms šiokia tokia valdžia. O savo valdžios niekas savanoriškai negriauna. O jei revoliucijas imtų daryti pašalpų gavėjai, tai čia jau būtų išvis šakės! Tuomet dirbančiąjai daugumai teliktų juos išsmaugti plikomis rankomis, bet ir čia*, manau, pensininkai suskubtų pirmi, kaip pirmi į mitingus subėga. Juk išnaikinus ketvirtį milijono išlaikytinių, tikėtina, augtų pensijos...Todėl kalbant apie socialinius interesus tenka grįžti prie pasakėčios moralo: "kas apšiko, nebūtinai yra priešas, kas iš šūdo ištraukė, nebūtinai yra draugas."


*Sėdi šūde - nečirškėk!
**naikinti

2012 m. kovo 10 d., šeštadienis

Renovacijos, ekologijos ir skurdo idilė


Netyla kalbos, kad didžiausia esamos vyriausybės klaida yra taip ir nepajudėjusi daugiabučių renovacija. Tai va, tai kad ji niekur nepajudėjo yra labai protingas šios vyriausybės žingsnis*. Nes kaip norima judinti renovaciją? Ogi dotuojant šį reikalą iš valstybės lėšų. Na taip, jei man kas renovuotų namą už dyką, turbūt nesupykčiau. Bet kodėl turėčiau kišti į tai savo pinigus? Juk įvertinus daugiabučio renovacijos kainą, vienam butui išeina 25.000 - 30.000 lt., jei kokybė  bus labai vidutinė. Jei aukštesnė - kainuos brangiau. Turėčiau tokią sumą atliekamų pinigų ir galėčiau rinktis ką su jais daryti, manot renovuočiau seną blokinį namą? Tai jau ne! Pirkčiau geresnį butą! O jei valstybė nori pažaisti socializmą, tai čia jos reikalas. Bet jokia nauda ir sveiku protu ši mintis nekvepia. Nes ne pinigus reikia dalinti, o įrankį jiems užsidirbti. Žmonės ir patys puikiai sugeba pasirinkti kas geriau, mokėti už brangų šildymą (jei verta gyventi toje vietoje), renovuoti būstą, ar keisti pastarąjį į geresnį. Bet tai tik tuomet kai turi pinigų. Savo pinigų. Valstybės įsikišimas nieko iš esmės pakeisti negali, nes valstybė disponuoja tik tais pinigais, kuriuos iš mūsų pačių surenka. Todėl užuot juos išmetus į korupcinę balą, pageidaučiau gauti į rankas, grynais. Ir jei savų pinigų į šį reikalą nekištume, kodėl pritariame valstybės daromai kvailystei? Jei jau norima kažką iš esmės pakeisti Lietuvoje, reikia vystyti gamybą. O kadangi užsienio prekybos deficitą didžia dalimi sukuria brangios importuojamos žaliavos - žaliavų gavybą.
Štai Rokiškis G+ šiandien iškėlė mintį apie geležies ir urano gavybą Druskininkuose ar Varėnoje.  Mikliai atsirado gausybė šaukiančių: "prie medžių rakinsimės!", "neleisim!", trūko tik: "per mano lavoną!". Panaši situacija kažkada buvo Nidoje. Taip, tai nuostabus kurortas, o greta buvo rastas naftos telkinys žinomas kaip D6. Tai mūsų veikėjai jį rusam mielai užleido, kad tik nebūtų naftos verslovės šalia Nidos. Ir ką? Rusai siurbia naftą net ausys linksta. Verslovė šalia Nidos yra, bet užtat dabar visi laimingi, mat jei kas - bus kalti rusai. O mes kaip špygą turėjom, taip tą pačią ir teturim.
Analogiška situacija su atomine. Laužėmės dėl statybos tol, kol ji ne tik tapo veik neišvengiama, bet ir nebėra prasmės kovoti prieš Visagino AE, kai Astrave, daug arčiau Vilniaus baltarusai stato sąvo ir dar kur kas prastesnę. Lygiai tokios pat nesamonės prasideda kai reikia įrengti kokį šiukšlyną - niekas nenori jo po savo langais ir tuo pačiu, nesavu balsu šaukia: "neleisim deginti šiukšlių". Ne, aš suprantu kad lietuviai nori gyventi kaip graikai iš kurių visa Europa juokiasi. Kad visa Lietuva būtų draustinis, o pinigais iš dangaus lytų. Bet va, užsidarė Graikijoje šachtos, išpardavė laivyną ir paaiškėjo, kad vien iš turizmo ir durniaus voliojimo nepragyvena. O ten, beje, ir šilčiau nei pas mus, ir turistų nepalyginamai daugiau. O kaip gyvena turtingos ir sėkmingos Europos šalys? Norvegija gyvena iš naftos. Švedijoje šiukšlių deginimo fabrikas stovi vidury sostinės - Stokholmo. Liuksemburge - geležies, anglies šachtos ir plieno liejyklos - vidury miesto. Beje, Liuksemburgas išlydo daugiausiai plieno visoje Europoje, bet kai pradėjo jį lydyti elektra, jokių ekologinių problemų nebeturi. Tai turtingiausia ES šalis, o daugybė Liuksemburgo gyventojų, gal net nenutuokia kokį industrinį monstrą turi savo mieste.  Vokietijoje: Ruro sritis - labiausiai ekonomiškai išsivysčiusi. Taip, prieš gerus trisdešimt metų vienintelę gyvybę tenykštėse upėse buvo galima rasti praplaukiančiame prezervatyve. Bet viskas pasikeitė. Dabar ten sėkmingai žvejoja upėtakius. Manot pramonė dingo? Ne, tik tvarkytis ėmė žmoniškai. Resursus reikia naudoti: štai pavyzdžiui, greta Kėdainių stūkso baltos gipso kopos, bet jei susidūrėte su namų remontu, tai lietuviško gipskartonio ar gipsinio glaisto tikrai nepasigirsit matę. Greičiausiai naudojote lenkišką, gal dar latvišką, o kur lietuviškas? Nei kasti ką, nei gamtą teršti. Vien eksplotuoti jau esamą terikoną tereikia. Bet...pinigėlius geriau kišti į renovaciją. Mat iš pirmo žvilgsnio lyg ir nekvaila atrodo (deja tik iš pirmo žvilgsnio), ir draugeliams otkatą suorganizuot galima. Ir rezultatas jokių problemų iš esmės neišspręs. Bet veiklos iliuzija ir socialistiniai populizmo dividendai - garantuoti.
Viskas šiame pasaulyje kainuoja, už dyką būna tik sūris pelėkautuose ir tai tik antrai pelei.
Žodžiu, jūs, kurie norite gyventi graikiškai, rakinkitės prie medžių Druskininkuose, o uranas bus kasamas Varėnoje, arba atvirkščiai. Bet kažkur kažką kasti reikia, nebent prie medžių besirakinantys pasiūlytų kokį akivaizdų ir visiems naudingą "pinigų iš oro" šaltinį.

*Deja,vargu ar samoningas.

2012 m. kovo 5 d., pirmadienis

Politapžvalgėlė apie alų


                               

Tuo metu, kai Lietuvoje įsibėgėjo visos šalies energetinė nepriklausomybizacija, o Lenkijoje kaktomuša daužosi traukiniai, vyksta ir kitų dalykų. Taip, sakysite, įžanga nuvalkiota, bet iš pradžių paklausykite.
Pastarosios dienos pažėrė įvykių: štai, šv. Kazimiero palaimos apšviesta pradėjo atsipaipelioti paskutinė sovietinių runkelių dvasios paguoda ir gintarinė viltis – „Šatrija“. Po ilgų  pirsčiojimų rusai vėl sėdi prie savo suskilusios geldos. Dėl vakarų sankcijų iš parduotuvių pradingę ryžiai lėmė pergalę opozicijai rinkimuose Irane. Barakas su Benjaminu susibėgo pasitart: ar jau metas pulti ajatolas ir tuo paremti Putiną, ar suteikti demokratijai šansą? Lietuvoje gi, valdžios prerogatyviniai pasitasymai ištraukė iš apipelijusio rūsio genzelio, ozolo ir medalinsko politines pamėkles - visi nori dividendų iš menamos krizės menamo sprendimo imitacijos. O visų svarbiausia tai, kad mano brangioji užsimanė alaus!
 Todėl atmetęs bet kokį domėjimąsi niekingomis LT valdžios vidaus intrigėlėmis, susimąsčiau: eiti pirkti alaus, ar paremti pasaulio varguolių laisvės siekius? Beje, yra įtarimas kad ir alus ta proga atpigtų.
Bet...Jei naujoji Irano valdžia nutrauktų konfrontacijos politiką, tai nafta atpigtų. O Barakas su Benjaminu vargiai gali leisti kristi naftos kainom. Ogi pastarosios krisdamos iš paskos nusitemptų ir jų draugelį Putiną. Čia dar tik pusė bėdos. Tai garantuotų greitesnį ES ir Kinijos ekonominį augimą, o po recesijos vangiai teatsigaunančiai Amerikai, tai visai nereikalinga. Juolab kad savas energetines problemas, ji didžia dalimi išsprendė, ėmus vystyti skalūnų dujų verslą. Todėl greičiausiai karas bus. Ne, dar ne rytoj. Bet Amerika - kaip kadaise Roma. Jos atpildas išsišokėliams „nėra greitas, bet neišvengiamas ir žiaurus“. Neduos ji šanso Iranui pačiam pradėti elgtis protingiau, o pradėjus karą ir dar labiau pakilus naftos kainoms ir Putino sostas nesudrebės. O jei bus taip kaip sakau, tai ir alus nepigs, nes jį verdant reikalingas kuras. Taigi bėgsiu aš geriau į parduotuvę tiesiog dabar. Kol dar alui Norfoje yra nuolaida. Nes gali būti, kad kita tokia diena išauš negreit.

2012 m. kovo 1 d., ketvirtadienis

Apie peles


    Kažkada vieno sovietinio filmo herojus sakė: „Fronte viskas buvo aišku: priekyje - priešas, už mūsų – Maskva*“. Štai tokio aiškumo dauguma mūsų lig šiol pasigenda. Ir to aiškumo trūksta ne vien kaimo žmogeliui, bet ir tiems, kas tą aiškumą formuoja. Ir niekam neįdomus faktas, kad karo nėra. Norėčiau kad taip ir liktų - taika.
Štai pavyzdžiui bičiulio fb sienoje skaitau V. Landsbergio mintį: „
(...) Kai sužinojau, kad murzininkų, viešai demonstruojančių fašistinę vėliavą, ideologas instruktorius - KGB pulkininkas, nebuvo ko nustebti. Kontora turi dirbti. Lietuva - fašistų žemė, pakanka poros nuotraukų. Kai futbolo rungtynėse šmėkšteldavo šūkių prieš žydus, prieš juodus - galėjai galvoti visaip. Ir apie instruktorius, ir apie besmegenius. Pastarieji nesupranta, jog tai Lietuvos (ir lietuvių!) tarptautinė kompromitacija. Pirmieji - supranta. Kontora turi dirbti. Vietinio lenkų nacionalizmo viršūnėje irgi patarinėjo KGB kadras. O "Lietuva - lietuviams", tai ne vien vaikų klaidinimas, bet iš tikrųjų į kumštį suspaustas kurstymas ir grąsymas visiems kitokiems mūsų piliečiams (išvaryti juos?), kuomet svajonių tikslas toks: kad Lietuva pusgalvių žemė (norimas vaizdelis) liktų pasaulyje izoliuota. Visi kiti čia esą svetimi, tiktai mes - "naši". Kontora ir vėl pritartų. Modelis rytuose. Vis dėlto tikimės, kad nesuvokiantys ką skelbia rėksniai dar nėra Lietuvos vizitinė kortelė.
Gražu kad profesorius jautriai reaguoja į užgimstantį totalitarinį gaivalą, bet kodėl taip korektiškai? Kodėl taip orientuotai**? Šališki pinigai ir propaganda žinoma turi įtakos, bet ką, manote, mūsų žemelėj nebeužtenka puspročių entuziastų pasiryžusių žygiuoti paskui Hitlerį ar Leniną vien dėl protesto ir asmeninio kvailumo? Ar paskui kokį savą tautinį diktatorių? Dar ir kaip užtenka, va net ir Druskininkų Naujienų redaktorius taip sako. Bet aš sakau: tebūna jie visi: komunistai, fašistai ir panašioms pažiūroms prijaučiantys. Kad tik ant galvos neliptų ir į sriubą nemyžtų. Nes jei tokių nebūtų visai, kas mums primintų vertybes? Jei nebūtų tokių dirgiklių kaip Čekutis, Paleckis ar kokia Jackaitė, žmonės greitai pasijustų sotūs, apsnūdę ir gal net šiek tiek laimingi. Gal net imtų manyti kad “laimė piniguose, o ne jų kiekyje”, chi, chi :) Bet tik alkanas katinas gaudo peles...
Mūsų  neabejingumas gimsta tik tada, kai mus gerai sudirgina. Taip, taip! Kaip rusai sako: “Kol griaustinis nesudundės, mužikas nepersižegnos“. Ir taip visur: politikoje, naujuose teisės aktuose (kad tave kur ACTA! greit sakysim) ir paprasčiausioje buityje. Vien reaguojame, atsišaukinėjame. Net aš šitai parašiau tik Romą Sadauską paskaitęs ir dėl to man gėda. Bet visa tai procesas, veiksmas ir atoveiksmis, tad kol jis (procesas) vyksta – viskas šioje šalyje yra gerai.

*Ištiesų sakė: "už mūsų savi (mūsiškiai). Apie Maskvą sakė: "Nė žingsnio atgal, už mūsų Maskva".
**Orient - rytai.