Aš myliu šitą šalį

 Myliu jos laukus, klonius ir kelius, kurie per juos driekiasi. Ne, ne todėl, kad čia reikia mokėti didžiausią Europos sajungoje akcizą už kurą. Ne todėl, kad mūsų kelininkams metai po metų žiema ateina netikėtai, o sniegas pradedamas valyti ne anksčiau, nei pats savaime pradeda tirpti. Ne todėl, kad duobės atsiranda po žiemos, bet lopyti pradedamos tik vėlyvą rudenį. Gerai jei rudenį, dažniau tiesiog pastatomas kelio ženklas "duobės". Ne todėl, kad visi šuliniai gatvėse įrengti dešimčia centimetrų per aukštai arba penkiolika centimetrų per žemai, todėl manevruodamas tarp tų duobių ir kauburių rizikuoji sukelti avariją. Ne todėl, kad norint persirikiuoti, parodžius posūkio signalą kita eile važiuojantis tyčia padidina greitį, kad tau tai nepavyktų. Ne todėl, kad mano kieme geriausiose vietose stovi ir jau keleri metai niekur nejuda penketas "grabų" ir nėra jokių būdų imtis prieš juos sankcijų. Tuo tarpu kasdien važinėjantys priversti statyti mašinas ant šaligatvių ar žolės. Visų blogiausia tai, kad mano kaimynai perdėtai kultūringi ir niekam nešauna į galvą pradurti ratą ar išdaužti stiklą kuriam grabui. Myliu šią šalį ne todėl, kad mūsų policija stabdo mus ant tiltų, viadukų, tuneliuose ir greitkeliuose. Ir jei neranda prie ko prikibti, bando išrašyti baudą už sustojimą neleistinoje vietoje ir avarinės situacijos sudarymą (jei nesustosi, garantuotai gausi baudą už nepaklusimą pareigūnams). Ne todėl, kad tiesioje plento atkarpoje, vidury laukų, kur  nėra nei sankryžos, nei užuominos į galimas kliūtis, stovi greičio apribojimo iki 50 km/h ženklas*. Nes prieš trisdešimt metų šalia plento buvo troba, kurioje gyvenantis šlubas kolūkio pirmininko svainis dukart per parą klibinkščiuodamas gindavo karvę į kitoje plento pusėje ęsančią ganyklą. Ir net ne todėl, kad pėstieji užsirišti bato raištelio sustoja tik viduryje perėjos ir tik pamatę, kad bent penki automobiliai laukia, kada maloningasis ponas teiksis pasiekti kitą gatvės pusę. Ne todėl, kad pilantis kurą kolonėlėje keturis kart iš dešimties vietoj penkiasdešimt litrų tau įpils tik keturiasdešimt penkis.
 Aš myliu  automobilius ir labai mėgstu vairuoti. Kas kitam yra vargo būtinybė, man yra malonumas. Ir dar aš mėgstu keliauti. Keliauti po gimtają Lietuvą automobiliu. Net pripažinsiu, kad keliai Skandinavijoje siauresni, o Lenkijoje keliai – tai tik oficialus titulas, nieko bendro su "transporto arterijom" tie kliūčių ruožai neturi. Bet ne dėl aprašytų dalykų myliu Lietuvą. Turiu tam ir geresnių, ir net labai asmeniškų priežasčių...
 P. S. Laukite tęsinio :)

* Kartais ir iki 30 km/h.

Emigracija

 Kadaise senovės Romoje jaunuoliams prieš pradedant politiko karjerą reikėdavo įgyti patirties kariaujant svečiose šalyse. Kitas žingsnis būdavo provincijos valdymas arba dalyvavimas ją administruojant. Gerose šeimose tai buvo tiesiog privalu. Šitaip jaunimas, prieš pradėdami ko nors siekti Romoje, ne vienerius metus praleisdavo užsieniuose. Kur įgydavo patirties , lėšų karjerai vystyti ir svarbiausia – motyvacijos kažko siekti namuose. Taip, būdavo ir tokių, kurie niekada namo nebegrįždavo, garbė ir jiems – jie nešė į tolimas šalis Romos kalbą ir kultūrą. Ir štai kas keisčiausia, kol ši tradicija buvo gaji, Roma klestėjo ir augo. Bet vieną dieną atėjo laikai, kai jauni vyrai geriau nusikirsdavo nykštį, nei eidavo tarnauti kariuomenėn, geriau leido sočias dienas giminės dvare, nei vykdavo į tolimas ir keistas šalis. Šie pokyčiai buvo tik dalis bendros vertybių kaitos, bet jų pasekoje Romos imperija žlugo. Labai panašios priežastys pražudė ATR (abiejų tautų respubliką). Dar prisidėjo nenoras mokėti mokesčius ir samdinių kariuomenė*. Bet izoliacionizmo tendencijos buvo pabaigos pradžia.
 Pasakysite ką tai turi bendro su šiandienine Lietuva, juk ATR ir Roma buvo kuriamos pirmiausia ginklu? Na ką, kiti laikai – kiti metodai. Bet faktas kaip blynas – emigracija yra gėris, kurio mes šiandien dar nesugebame įvertinti, tačiau jis duos labai daug dividendų ateityje.
 Šiandien daug kas verkia dėl to, kad štai, valstybė duoda išsilavinimą savo piliečiams, investuoja tuo būdu į juos pinigus, o jie išvyksta ir kuria gerbūvį svetur neatnešdami valstybei naudos. Bet mieli ponai, susipraskite pagaliau, ne žmogus turi būti būti valstybės tarnas, bet valstybė reikalinga tik tam kad padėti žmogui. Nieko verta ji jei to nedaro. Jei emigrantas susikuria gerbūvį užsienyje, tai dar visai nereiškia kad "jis prarastas Lietuvai". Nevardinsiu čia daugybės, paminėsiu tik vieną, visiems žinomą, tai – Arvydas Sabonis. Šis žmogus savo įgūdžius, kurie leido jam kažką gyvenime pasiekti, suformavo dar Lietuvoje, bet daugiausia pasiekė Amerikoje, o gyvena dabar Ispanijoje. Paklauskite savęs, jūs tikrai manote kad Lietuva jį prarado? Kažkas gal ginčysis: "na tai čia Sabonis, o kaip tie tūkstančiai Pilypų iš Kanapiškių, kurie plauna indus Londone ar grindis Korke? Bet mielieji, iš ko darote išvadą, kad likę Kanapiškėse jie būtų tapę filosofijos profesoriais? Juk jais prieš išvykdami nebuvo, jų broliai ir seserys, kurie liko namuose, irgi tais profesoriais netapo. Galų gale kiek reikia profesorių? Dešimt, na šimto. O štai valytojų ar indų plovėjų reikia tūkstančių, nesvarbu Lietuvoje ar kur kitur. Tad jei žmogus išvykęs svetur rado savo "ekologinę nišą" – valio! Jei nerado ir grįžo – sveikas parvykęs! Jei rado, bet vistiek grįžo - šaunuolis, teliko įrodyti kad ir namie esi reikalingas. Juk kaip benorėtume svaičioti apie moralę, darbo rinkoje vyksta tas pat kas ir prekių rinkoje, o nepaklausios, niekam nereikalingos prekės sukelia perprodukcijos krizę. Nuo 2007 – ųjų iš Lietuvos išvyko apie 130 000 žmonių, nepaisant to ir visą pastarąjį laikotarpį siautusios giliausios krizės, šiandien turime ne mažesnį, gal net jau ir didesnį BVP nei "sočiaisiais 2007 – aisiais". Kitaip tariant, vidutinis lietuvio gerbūvis išaugo, o statistika niekaip nepagrindžia tiesioginės bendro (visuotinio) gerbūvio priklausomybės nuo gyventojų šalyje kiekio**. Jei taip būtų, tuomet turtingiausia pasaulio šalis būtų Bangladešas, nes tai yra tankiausiai gyvenama pasaulio šalis. Ačiū dievui, kad Lietuva nėra Bangladešas, kad ir kaip to norėtų visokie socializmo – skurdo apologetai!
 Noriu pateikti susijusį pavyzdį: kadaise visi mongolai buvo lygūs, tačiau skurdžiai. Prie Čingis – Chano mongolai tapo turtingi, tačiau lygybės neliko. Buvo toks Čingis'o (Temujino) pusbrolis, kuris jau tada sirgo komunistine karštlige (nors nė pavadinimo dar niekas tokio nežinojo), jis bandė kovoti su Temujino atneštomis permainomis, pralaimėjo, pabėgo į Japoniją, kur buvo nužudytas. Gal kuris esate girdėjęs šio iškilaus lygiavos, skurdo ir namisėdystės šalininko vardą? Ne? Aš irgi neatsimenu nepažvelgęs į knygą, o išgūglinti kaži ar pavyktų. Ir net nebandysiu, vargu ar verta. Tiesa, jo žudikas Argun'as "bagadur'as" labiau žinomas, chi chi...
 Kinams, indams ir vakarams Čingis – Chano vardas kėlė siaubą, bet kas ginčysis, kad būtent jis mongolams atnešė klestėjimą?
 Niekas nesikartoja nuoseklia tvarka, bet kas mūsų nenužudo, tas daro mus stipresniais. Dar niekada istorjijoje jokiai tautai ekspansija nepakenkė. Taip, imperijos sendamos išsigimsta, bet istorija joms dažniausiai duoda bent porą šimtų metų klestėjimo. Jas sukūrusios tautos tikrai neverkia dienų, kada tos imperijos augo ir klestėjo. Lietuva dar nėra imperija, bet tai kas vyksta, sudaro prielaidas ja tapti, gal ne Romos tipo, gal  greičiau venecijietiška, ar British Comonwealth pobūdžio, bet ateities Lietuva turi potencialą tapti imperija*** ar bent pasaulinės reikšmės šalimi, ne vien niekam nežinomu ir neįdomiu užkampiu. Šį potencialą suteikia šiandienos emigracija. Tad neskubėkite verkti...



* Be minėtų priežasčių, abi imperijas galiausiai pribaigė pilietybės dalijimas kam papuola.
** Čia marksizmas akivaizdžiai feilina: kiekybė į kokybę neperauga.
*** Žodis imperija čia pavartotas tik dėl patogumo, tai kas gimsta vardo dar neturi.