2012 m. vasario 14 d., antradienis

Apie kinų maistą, bet ne apie ACTA



Tai va, galiausiai prisėdau kažką parašyt. Ir išsyk nejauku tapo. Nes papasakoti noriu apie savo eilinį savaitgalį. Ir tai tuo metu, kai visi internetai kovoja su ACTA. Taip galima ir kažkokiu nepilnaverčiu pasijust. Už lango vos ne revoliucija, o aš… kaip koks Mieželaitis, kuris nomenklatūrščiko (Preikšto ar tai Žiugždos) žodžiais: “tuo metu, kai visoje šalyje vyksta revoliucinės permainos, rašinėja “apie sartąją kumelę”. Tai čia 1949 m. buvo, per rašytojų sąjungos suvažiavimą, kuriame ir B. Sruoga už  “Dievų mišką” buvo pasmerktas. Va, net Rokiškis* į mitingą nubėgo. O aš – pramiegojau. Nėra man atleidimo. Vai nėra…
Bet gal ir gerai, nes dar būčiau puolęs kalbas rėžt. Kaip koks anachopravadyrius, į kurio organizuojamas akcijas duok dieve šeši žmonės susirenka. Čia ne mažiau šešių šimtų susirinko, kai liberalai organizavo, o blogeriai išpiarino. Bet žiūriu TV, o ten – Pocevičius dalina interviu, lyg būtų koks įvykio alfa ir omega. Išvada? Miegas – geriausias gydytojas! Nuo susireikšminimo padeda.
Tai va, nusprendė mano brangiausioji nusipirkti siūlų, mat riešines mezga. Ir ta nuostabia proga aplankėme praeityje rusų turistam svarbiausią kultūros objektą, o būtent – VCUP. Univermagą dar kitaip.  O ten dabar visokių viešojo maitinimo įstaigų priviso, ir šiaip poilsio zonų. Gulinėja ten jaunimėlis, coca cola siurbčioja. Laiką leidžia. Čatina: apie tai kad taksu važinėt brangu, apie tai kaip naujai pirktas “bemvas” neužsiveda ryte. Girdžiu ir galvoju, taip jums ir reikia! Aš va, senuku VW važinėju, tai jis iki minus dvidešimt net nesimuisto. Kai stipriau šąla,  žemiau minus 20, tai tik kartą ryte problemų turėjau ir tai dėl to kad akumas išsikrovė.
Bet rašyti ši tekstą sumaniau dėl to, kad penktame aukšte atradome dar nelankytą kinų užeigą, “Kinų perlas” vadinas. Na ką, reik paragaut kokiais perlais čia šeria;)
 Užeigėlė kaip įprasta kiniškoms – nedicka, ne kokia “Čili” ar “Čarli” arklidė. Kaip ir dauguma CUP’o parduotuvių ji primena nišą, ar kambarį be vienos sienos. Baldai, kaip tokiai vietai, netikėtai brangūs ir  nenudėvėti. Tiesa, greičiau skandinaviško  nei kiniško stiliaus. Pagrindinis kiniškas koloritas, savininkų nuomone, matyt turėjo būti oficianto rūbai, bet man jie labiau priminė graikiškus. Bet pats oficiantas visai malonus ir paslaugus. Būtent, vyrukas! Kas šiaip Vilniaus kinų knaipėm nebūdinga. Nes pagal nerašytą lietuvišką įstatymą yra akivaizdi prabanga.
 Meniu gan tradicinis, nors žuvies  patiekalų jame daugiau. Kainos irgi veik standartinės: sriuba – 7 – 9,
karšti patiekalai – 15 – 17 – maža, 25 – 27 – didelė porcija. Užsisakėm tradicinės kiniškų baltų grybų sriubos. Meniu radome veršienos patiekalą už jautienos kainą, bet paaiškėjo kad veršienos jie neturi. Tai padavėjas įsiūlė firminį jų jautienos kepsnį aluje. Alus vertas atskiro paminėjimo. Ne dėl paties alaus: yra kalnapilis „Grand“, „Engelberg“ ir juodas „Porteris“. Bet dėl akcijų. Tokių pas  juos vyksta dvi: jei imi porą bokalų alaus – gauni 0,3 butelaitį papildomai. Antroji įdomesnė – duoda keptos duonos lėkštę. Čia jau išskirtinis daiktas kinų knaipėje, dar nemačiau kad kur pas kiniečius duotų duonos, net ir specialiai paparašius. Šiaip, sakyčiau kad duona prie kinų maisto yra skonio gadinimas, bet šiuo atveju net labai pravertė: virėjas tikrai nepagailėjo sriubai acto, tad alus ir duona padėjo bent kiek tą rūgštį „numušti“. Dar vienas dalykėlis: sriubą jie patiekia ryžių indeliuose, todėl porcijos beviltiškai mažytės. Matyt todėl, kad indus iš Kinijos atsivežt akivaizdžiai patingėjo. Indai žinoma kinų gamybos, bet tik tokie, kokius Maxima parduoda. O tai, save gerbiančiam kinų kabokui, visiškas pažeminimas.  Belaukiant antro patiekalo teko nuklausyti, kaip peroksidinė indų plovėja virtuvėje moko virėją (tikrą kiną!) kalbėti lenkiškai, integruoja tskant‘ , kaip liepė šv. Tomaševskis. O tas jautienos kepsnys aluje pasirodė visai skanus. Su vienu „bet“: jei tai geriausias jų patiekalas, reiškia visi kiti prastesni. Prisiminus dar ir visai nekokią sriubą – akivaizdu, kad daugiau niekada tenai neisime. O padavėjas stengėsi, net gaila jo kažkiek buvo, aptarnavimas už maistą geresnis. Palikom jam vieną litą arbatpinigių. Gal tai bent kiek atpirks faktą, kad tenka dirbti pas labai jau vidutinį virėją.


*Skirtingai nuo Rokiškio, kuris „rašo jūsų džiaugsmui“, aš rašau savo malonumui**, tad nepatinka – neskaitykit.
**Prašau čia ko nors neįtarti, Rokiškį aš gerbiu ir mėgstu.