2012 m. kovo 18 d., sekmadienis

Provokacija

Gyveno kartą varganas žvirblelis. Buvo žiema, labai šalta ir jis jau kelias dienas nelesė nė grūdo. Taip suvargo, kad nusidrėbė nuo šakos ant kelio priešais smuklę. Būtų taip ir sušalęs, bet važiavo pro šalį vežimas ir arklys vargetą apšiko. Pagulėjo žvirblelis šiltame šūde, atsigavo, apsidairė. O čia gi ir avižų keli grūdeliai šalia! Palesė ir visai smagiai pasijuto. Prasidžiugo ir ėmė čirkšti iš laimės. O tuo metu pro šalį bėgo lapė. Išgirdo čirškiantį žvirblį, pribėgo, ištraukė iš arkliašūdžio ir suėdė. Taigi: kas apšiko, nebūtinai yra priešas, kas iš šūdo ištraukė, nebūtinai yra draugas.
Kartais rodos nėra ką pasakyti , o rašyt norisi. Žinia, galima daryti interviu pačiam su savimi, kaip koks Užkalnis, galima perrašinėti jau dešimtis kartų pakartotas mintis, kaip dauguma grafomanų. Bet jei esi grafomanas su pretenzija, norisi kurti kažką savo, autentiško. Vieni mano kad tekstai turėtų linksminti, kiti kad informuoti. Aš manau kad tekstai turi provokuoti mąstymą. Savarankišką. Tekstas turi būti sklandus ir lengvas: makt ir prarijai. Bet ne tik tai. Dar turi likti įspūdis - jausmas. Nuostabu, jei tas įspūdis bus: "puiku" ar "netikėtas kampas", bet jei tokio išgauti nepavyksta, neretai teksto skaitomumui užtenka ir paprasčiausio nusipezėjimo: "prisiglaudus vienam prie kito ir už šildymą mažiau reikia mokėti." Nagi, jei tai gelbėtų, mano saskaitos būtų mažiausios visoje ES!
 Jeigu į pasaulį žiūrėčiau vien spaudos akimis, turbūt nuprotėčiau. Kuras brangsta, maisto kainos kyla, valdžia pešasi tarpusavyje, o Užkalnis aiškina kad taip ir reikia, taip ir turi būti. Nes jei kas jums ir žadėjo geresnį pasaulį, tai akivaizdžiai melavo. Sadauskas jam antrina, sakydamas kad viskas bus tik blogiau ir blogiau. Rodos kreipiantis į Lietuvą telieka pridurti antrinį pasakėčios moralą rusiškai: "сидиш в говне, так не чирикай!"*
 Užknisa chroniškas lietuvių darymąsis į užsienį: ten geriau, ten kitaip, ten...Net į ES rodos įstota tik tam, kad kai reikia kokio protingo sprendimo, mūsų vietinius avinus tik iš aukščiau nuleista direktyva įtikins. Kad tai šiaip geras sprendimas, ar kad taip elgtis būtų logiška, niekam nė motais. Bet kam rūpi sveikas protas ir logika, kai galima daryti revoliuciją?
Štai vienas FB draugas rašo: "Apgailetina. Praejes sekmadienis (03 11) ir sis sestadienis irodo, kad musu krastuose zmones i didelius mitingus gali mobilizuoti tik nacionalizmas ir neapykanta svetimtauciams. Kada toki reakcinga mastyma pakeis dirbanciuju kova uz issilaisvinima is kapitalo? Ir kada mes mesim nacionalinius prietarus vardan klasinio solidarumo?"
 Apie kokią klasę kalbama? Man rodos Lietuvoje tėra likę trys socialiniai sluoksniai, kuriuos santykinai galima būtų pavadinti klasėmis: valdančiųjų klasė, dirbančiųjų klasė ir išlaikytinių klasė. Dar yra pensininkai, bet jie išvis jokia ne klasė, tiesiog žmonės turintys daug laisvo laiko. Tai va, paprastas įvardyjimas leidžia suprasti kodėl jokios revoliucijos Lietuvoje nevyksta: tie kurie dirba neturi laiko mitingams ir protestams.  Kai kurie iš jų irgi turi valdžios. Štai vienas bičiulis turi antikvariato parduotuvę, kurioje dirba dvi pardavėjos: jo žmona ir viena samdoma moteriškė. Jis joms šiokia tokia valdžia. O savo valdžios niekas savanoriškai negriauna. O jei revoliucijas imtų daryti pašalpų gavėjai, tai čia jau būtų išvis šakės! Tuomet dirbančiąjai daugumai teliktų juos išsmaugti plikomis rankomis, bet ir čia*, manau, pensininkai suskubtų pirmi, kaip pirmi į mitingus subėga. Juk išnaikinus ketvirtį milijono išlaikytinių, tikėtina, augtų pensijos...Todėl kalbant apie socialinius interesus tenka grįžti prie pasakėčios moralo: "kas apšiko, nebūtinai yra priešas, kas iš šūdo ištraukė, nebūtinai yra draugas."


*Sėdi šūde - nečirškėk!
**naikinti