2012 m. gruodžio 4 d., antradienis

Anabazis

    Jei skaitėte T. A. Rudoko "Autodafe", tai ten buvo toks herojus Anabazis. Šį kart apie jį.

   Tuo metu stojau į VISIukus, Anabazis buvo jau po trečio kurso, susiveikė 7 B, kad neit į Kacapstano kariuomenę ir linksmai sau stūmė dieneles. Mokytis nebenorėjo, tad nusprendė dirbt, bo pinigų gi visiem reikia. Bet kas tokį su nebaigtu aukštuoju ir diagnoze priims?
 Na kaip kas? Ogi mokytojų tobulinimosi institutas. Kuriam vadovavo kadais garsi paralitikė Kazimiera Danutė P. Ir tapo Anabazis garažų viršininku. Ar jis darbe ką nors doro veikė - nepasakysiu. Bet buvo kartą tokia istorija:
 Atvežė kolūkio pirmininkas žmoną ir dukterėčią į mokytojų kursus. Ne šiaip atvežė, bet pats asmeniškai tokį sukiužusį KAVZ autobusiuką atvairavo*. Net nežinau ar atvairavo, gal porą asilų pasikinkęs atvadeliojo. Mat buvo tai puvinys ir kiužena kaip reta. Tai štai, išlipa pirmininkas iš supuvusio fanerinio grabo, iškelia iš jo savo brangiąsias, paleidžia jas ganytis į miestą, o pats kiūtina su vyrais prie garažų parūkyti.
 Rūko sau, blevyzgoja niekus, vyrai iš jo autobusiuko šiferiu palopytu stogu šaiposi, o kiemo gale įžūliai puikuojasi naujas instituto LIAZ - irgi autobusas. Kaip ten buvo, kaip nebuvo - krito tas LIAZ'as pirmininkui į akį. Susirado kolchozo vadas garažų vadą ir sako:
 - Ponas Anabazi, man labai tiktų jūsų kieme besimėtantis naujas griozdas. Mainais duočiau seną, bet dar tvirtą (WTF??? :D), visus maištavusios Čekoslovakojos kelius išmaišiusį, ištikimą kaip vergas ir dailiai baltarusiškai mėlynai baltą autobusėlį. Ką manot?
Tyli Anabazis.
- Pridėčiau dar trys šimtus rublių iš kolūkio kasos.
Anabazis raukosi ir krapšto galvą.
 - Ir dar magaryčių Astorijoje bus!

Štai prieš paskutinį atgumentą Anabazis ir neatsilaikė. Mačiau kaip į Astoriją ėjo. Anabazis ta proga visus sutiktus pažįstamus už kompaniją kvietė. O ką? Ne biednas kolchozas pasitaikė. Mačiau kaip pirmininkas naująjį LIAZĄ išvairavo iš Rotušės aikštės. Nežinau ar namus pasiekė, bet kadangi pirmininkienė jam akis dantų krapštukais ramstė, tai gal pasiekė. Anabazį įsodinom į taksą ir pasakę adresą nusiuntėm namo...
 Patys patraukėm į Bačką pratęst. Bet, kur buvęs, kur nebuvęs Anabazis įsirita į Bačką, užsisako dvi taures konjako, nugeria nuo vienos gurkšnelį, knapt į kitą, išverčia abi ir miega konjako baloj snukį įmerkęs.
 Mes jį vėl ant rankų nunešam į taksą, sumokam taksistui, pasakom adresą ir liepiam įduot žmonai arba motinai į rankas.
 Bet pakeliui Anabazis pabunda ir liepia važiuot atgal. Tad nepraėjus nė pusvalandžiui Anabazis vėl miega naujo konjako baloj...

 Aš čia apie ką? T. A. Rudokas savo knygoje pavaizdavo Anabazį kaip kokį psichą. O iš ties buvo tai žmogus kaip visi - tuomet.


*Apie tai nesenai Rokiškis rašė