Važiuok!

Šis  įrašas iš esmės yra skirtas ekodurniams šviesti. Pirmiausia noriu pasakyti, kad jūs, ponai, painiojate Skandinaviją ir kitus Vakarus su Vietnamu ar Bangladešu. Niekas Vakaruose nevažiuoja dviračiu toliau poros kilometrų. Važiuoja juo ne todėl, kad nėra kitos galimybės nuvykti, bet todėl kad lengviau ir greičiau nei pėsčiomis. Visi didesni atstumai dviračiu važiuojami savo malonumui. Ir daro tai tik tie, kurie laiko požiūriu gali sau tai leisti. Viena pagrindinių plataus dviračių naudojimo sąlygų yra gerai išvystytas miesto viešasis transportas. Ypač plačiai dviračiai naudojami ten kur yra metro. Bet ir tuo atveju, pensininkai, pavieniai vaikai, invalidai, mamos su mažais vaikais ir didžioji dalis dirbančių vyrų dviračiais nesinaudoja. Vieni negali fiziškai, kitiem tai būtų diskomfortas. Niekas, o niekas Vakaruose nedaroma gyvenimui apsunkinti ir nebandykit aiškinti atvirkščiai. Suprantu jūsų hipsterišką užsidegimą, bet kodėl bandote savo zajobus poreikius primesti keliariopai skaitlingesnei visuomenės daliai?
Dviratis nėra alternatyva viešajam transportui, tai alternatyva kelionei pėsčiomis. Ne alternatyva tai ir automobiliui - ne tie atstumai, ne tas komfortas - ypač žiemą. Ir svarbiausia, dviratis visų pirma vienišių pasirinkimas. Šeimos žmogui visiškai nepriimtinas.

Mes, Vakarai.

  Mes - Vakarai. Ir tai visų pirma įpareigoja. Įpareigoja skirti save nuo kitokių. Suprasti, kad tai, kas mums yra vertybės, nebūtinai priimtina visiems. Bet tuo pačiu, niekada nedera savo vertybių pamiršti ar atsisakyti. Nebūtina manyti kad demokratija yra geriausia visam pasauliui ir brukti ją per prievartą. Bet racionalu remti demokratines jėgas ten kur jos pasireiškia. Visgi, žiūrint į potencialius naujuosius simpatikus, ne vien demokratija, bet ir asmens laisvės bei elementarus padorumas turi būti taikinyje.
  Tarkim Ukraina. Taip, ten yra provakarietiškų jėgų, taip mes turime jas remti. Bet nedera apsigauti ir manyti kad tokių ten dauguma. Visiškai atvirkščiai. Tik vienetams reikia laisvės, daugumai pakanka gero šeimininko - kaip sakė Solustijus. Didžioji dauguma ukrainiečių deja yra sovietinukai*. Netgi tie, kurie dabar pakilo į kovą prieš rusofašizmą, nepaisant karštų širdžių, veikia lygiai taip pat kaip jų priešai.
  Štai pvz. "informacinis karas" (nepatinka man šis pavadinimas, bet anyway), jame ukrai ne tik įvaldė maskolių metodus, bet baigia ir perspjauti juos atvirai meluodami. Pavyzdžiui, aukų skaičių jie lengva ranka padidina du, tris, kartais net dešimt kartų! Nesuvokimas, kad tiesa yra stipriausias ginklas, gali juos pražudyti. Tačiau ne vien melas (ir atviras priešo mėgdžiojimas) yra jų yda, bet ir dvigubi standartai elgesyje. Kodėl pvz. jie siekia tiesioginės NATO intervencijos, kai patys, tuo tarpu, net vizų rusams lig šiol neįvedė? Kaip vertinti tai, kad net prancūzai stabdo Mistralių kontraktą, kai tuo tarpu ukrainiečiai karinių tiekimų Rusijos raketinei ir branduolinei pramonei stabdyti nė negalvoja. Ar Vakarai, nepamiršdami visų savo vertybių, neprivalo turėti bent lašo išminties ir savigarbos? Argi Ukrainos rėmimas turi būti besąlygiškas? Ar nederėtų bent jau deklaruoti, kad pagalbos nusipelno tie, kurie ir patys bent pirštą judina?
  Na gerai. Būkime kilnūs. Galime net nurodyti kuriuos pirštus judinti derėtų. Ne, jokiu būdu nedera nuolaidžiauti Putleriui ir kitos kvailystės kurias vis bando įpiršti Merkel su Holandu. Senieji Vakarai, deja, jau "pelių nebegaudo". Bet dar esame mes. Ir mes privalome netylėti: argi neturėtų Petras bent žodį viešai tarti apie "Azov" nacius? Ir žengti bent porą žingsnių valstybės kūrimo linkme? Nes valstybė, tai ne vien kariuomenė, biurokratai ir savanoriai. Tai sienų kontrolė, mokesčių surinkimas, ekonominė politika ir t.t. ir pan. Net mafijos gaujos dažnai turi daugiau valstybingumo požymių, nei šiandienos Ukraina. Tai ar nevertėtų lygiagrečiai su sankcijų agresoriui svarstymu, pasirūpinti kad tas, prieš kurį vykdoma agresija, nebūtų vien "žemė ir žmonės". Nes žemė ir žmonės, didžia dalimi tokia pat, kaip DNR/LNR ir jų "vatnikai". Dar daug, daug ką norėčiau matyti bent kaip siekinį ukrų istablišmente, o patys jie panašu nesusipras.
  Nesakykime, kad tai - palauks. Nedalinkime dovanų, nežarstykime "perlų kiaulėms". Padėkime ukrainiečiams tapti normaliais europiečiais. Nes mes - Vakarai!
  O tai - įpareigoja.

* Ir mes tokie buvom prieš dvidešimt su trupučiu metų.